Trečią valandą pasibaigus pamokoms Užupio aktų salė virto netradicine biblioteka – bibliotekininkai atėjusiems skaitytojams siūlė pasirinkti knygą iš katalogo. Knygų pavadinimai atspindėjo visuomenės mažumų grupes arba žmonių grupes, ties kuriomis susikuriama daugiausiai stereotipų, kaip kad, pavyzdžiui, „vegetaras“, „feministė“, “kitos tautybės atstovas”, „žmogus su judėjimo negalia“. Pasirinkęs knygą skaitytojas užsirašydavo ir bibliotekininkas jį palydėdavo pas vieną iš svečių, suteikdamas galimybę kalbėtis 20 minučių.

Tad užupiečiai po pirmų pokalbių suprato, kur atėję – knygos čia yra žmonės iš pažeidžiamų socialinių grupių, o skaitymas – nuoširdus pokalbis. Pati šiame projekte atlikau bibliotekininkės pareigas, tad turėjau galimybę, registruodama skaitytojus, stebėti procesą iš šalies. Man buvo gražu matyti, kaip žmonės nusiteikę skeptiškai prieš pokalbį, pasikalbėję išeina susijaudinę ir lyg kitokie. Iš pradžių moksleiviams buvo baugoka eiti prie “knygų”, nežinojo, ko klausti, nuo ko pradėti, bijojo įžeisti. Daugelis norėjo prie vienos knygos eiti dviese, kad būtų drąsiau. Tačiau po pirmų pokalbių suprato, kad knygos yra labai nuoširdūs žmonės, su jais lengva ir malonu bendrauti.

Kaip bibliotekinė turėjau nutraukti pokalbius, kai jie per ilgai užsitęsdavo, bet tai buvo labai sunku, nes žmonės kalbėjosi taip įsijautę! Gražu, kaip ką tik susitikę žmonės geba vieni kitiems išlieti širdį. Pagauta smalsumo pasiėmiau pertrauką ir pati prisėdau pabendrauti. Rinkausi tas knygas, kurios tuo metu buvo laisvos. Tiesa, bijojau prisėsti prie to, ties kuriuo mano stereotipai yra stipriausi, ir nieko negalėjau sau padaryti. Viską apmąsčiusi, padariau išvadą: „Gyvoji biblioteka“ yra geriausia tolerancijos mokykla. Jokie plakatai, jokios knygos neišmokys taip toleruoti ir gerbti žmogaus, kaip jo paties nors minimalus pažinimas.

Užupiečiai buvo patenkinti renginiu. Sakė, kad daug išmoko, daug suprato. Kai kurie sakė, kad jaučiasi kitokie, negu prieš tai. O svečiai, buvę knygomis, po renginio dalinosi įspūdžiais apie Užupio gimnazijos tolerancijos gausą. Anot jų, visi moksleiviai buvo malonūs ir supratingi, nė vienas nepuolė, nė vienas nebandė rodyti savęs kaip viršesnio. Tai sako daug apie Užupio gimnazijos moksleivių pažiūras ir brandą. O dėl gyvosios bibliotekos– pridursiu, trūko laiko. Ko gero, atviro ir nuoširdaus pokalbio negali būti per daug.

Moksleiviai jau teiraujasi, kada dar turėsime tokį renginį, o aš savo ruožtu tikiuosi iki kito susitikimo įkvėpti drąsos pasikalbėti su tais, su kuriais neišdrįsau. Žmonių unikalumas daro pasaulį įdomų. Suprantantis ir gebantis duoti sau laisvę ieškojimuose  žmogus yra laimingas. Ačiū „Gyvajai bibliotekai“ už galimybę leisti žengti žingsnį  supratimo laisvės link, suradus grožį unikalume.

Evelina Dunovska,  Užupio gimnazijos 2 C klasė

Posėdžiauti susirinkusi ekspertų komisija (pedagogė Irma Romaškaitė, Lygių galimybių plėtros projektų vadovė Margarita Jankauskaitė, romų kultūros antropologė Aušra Simoniukštytė ir zmogui.lt komanda)  analizavo atsiųstus darbus. Komisija atsakingai nagrinėjo kiekvieną (Ne)Pasaką ir nugalėtoja išrinko Neringą Dangvydę, kuriai dovanojame sėdmaišį.  Jos (Ne)Pasaką „Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis“ skaitykite žemiau.

Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis

NERINGA DANGVYDĖ

Kitą kartą jaukiame namelyje su spalvotomis langinėmis gyveno senelis ir senelė. Tik vaikų jie neturėjo ir dėl to labai sielojosi.

Vieną lietingą vakarą į duris kažkas pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo elgeta. Seneliai gražiai jį priėmė, už stalo pasodino, blynais su uogiene pavaišino ir paguldė miegoti.

Rytą elgeta ir sako jiems:

–        Labai ačiū, kad mane sušalusį priglaudėte ir išalkusį pamaitinote. Dabar prašykite, ko norite, išpildysiu didžiausią jūsų norą.

–        Kiek nieko mums netrūksta, nebent tik vaiko juoko kieme – paguodos senatvėje, –atsakė senelė.

–        Gerai, tokį norą man nesunku išpildyti, – tarė elgeta ir iš sulopyto krepšio ištraukė nedidelį stiklinį indą ir aukso adatą. – Dabar abu ištieskite man rankas.

Kiekvienam įdūręs ta aukso adata į mažąjį pirštelį, elgeta įlašino į stiklinį indą po kraujo lašą.

–        Dabar pastatykite šį indą ant palangės ir laukit, kas bus.

Taip taręs, išėjo savais keliais.

Laukė seneliai dieną, laukė dvi. O trečią pamatė – saulės spindulių apšviestame inde tarsi bangose supasi mažas kūdikėlis.

Apsidžiaugė seneliai. Turės užvadėlį. Prisikepė blynų ir laukia, kol vaikelis paaugs. O jis jau ir rankyte mojuoja sveikindamasis.

Dar po dienos indas suskilo ir iš jo iššoko mažutė mergaitė. Ne dienomis ji augo, o valandomis. Ir daug daug juokėsi. Seneliams atrodė, kad po kiemą tilindžiuoja mažas sidabrinis varpelis.

Greitai mergaitė atrodė kaip bet kuris šešerių metų vaikas. Laikas būtų ir į mokyklą ją išleisti, kad apie pasaulį sužinotų ir naujų draugų susirastų.

Tačiau seneliams buvo neramu. Mergaitė buvo keistoka – gimė su juodomis rankomis. Ji pati dėl to netgi džiaugėsi, nes praustis, kaip ir dauguma vaikų, nelabai mėgo. O čia patogu – rankos ir taip juodos, kas čia pastebės, kad ką tik daržą sukasė? Tinginė nebuvo, o prausimasis – argi čia darbas? Be to, mergaitės rankos buvo nepaprastai stiprios. Vienu piršteliu būtų galėjusi vežimą malkų pakelti. Arba akmenį sutrupinti. Turbūt tai irgi buvo vienas iš elgetos padovanotų stebuklų: ūkio darbams seneliai jau buvo per silpni, tad tikrai auginosi užvadėlę.  

Taigi pasitarė pasitarė seneliai ir nusprendė, kad mergaitę į mokyklą vis dėlto leis. Juodos rankos – ne kliūtis skaityti ir rašyti. Kirvį išlaiko, tai ir parkerį išlaikys.

Tačiau senelė jai pasiuvo ilgas baltas pirštinaites ir užtraukė beveik iki pečių.

–        Nepatogu, – susiraukė mergaitė.

–        Užtat gražu, – atsakė senelė. – Ir rankų spalvos niekas nepastebės. Mūsų kaime nėra nė vieno juodarankio vaiko.

Ir į kuprinę įdėjo dar kelias poras atsarginių pirštinių – jei pirmosios sušlaptų ar susiteptų.

Mokytojai buvo paaiškinta, kad mergaitės rankų oda labai jautri, bijo tiek karščio, tiek šalčio.

– Vargšytė… Tokiai kaime sunku, – atsiduso mokytoja. Pasodino pirmame suole ir pažadėjo kuo atidžiausiai rūpintis.

O ir mergaitė stengėsi. Išmokusi raides, jas rašė dailyraščiu. Žemėlapyje galėjo bet kurią pasaulio šalį parodyti. Tik va, su kitais vaikais susidraugauti nesisekė.

Apsupo ją vaikai ir pradėjo erzinti.

–        Baltarankė panelytė!

–        Lepūnėlė!

–        Mokytojos numylėtinė!

–        Kaimo princesė!

Neiškentė mergaitė ir nusitraukė baltąsias pirštinaites. Visi pamatė, kokios juodos jos rankos.

–        Ragana! – šūktelėjo kažkuris.

–        Akmenimis į ją! – paragino didžiausias klasės padauža.

Tačiau akmenų taip niekas ir nepakėlė. Išsigando, kad „ta ragana“ užkerės, ir išsilakstė.

Mergaitė liko viena vidury mokyklos kiemo. Į pamokas jau nebegrįžo.

Parėjusi namo, užsidarė malkinėje ir ilgai apžiūrinėjo savo rankas. Nesuprato, kas čia bloga, kad jų spalva skiriasi.

Tik širdelę labai spaudė.

Apsidairė mergaitė ir jos žvilgsnis užkliuvo už kirvio.

„O jei taip imčiau ir nusikirsčiau tas nelemtas rankas?“ – pamanė.

Nepavyks – juk tik vieną nusikirstų, o kita liktų.

Ir numirti negali – senelių gaila. Kas jiems padės malkas kapoti? Kas daržą sukas?

Taip ir sėdėjo mergaitė malkinėje iki vėlaus vakaro. Čia ją apsiverkusią ir surado senelis.

Parsivedė namo, pieno įpylė. Išklausė pasakojimą.

–        Sakiau, kad pirštinaičių nenusimautum, – paglostė mergaitei galvą senelė. – Geriau tegu lepūnėle vadina, o ne ragana. Dabar bijos ir nė artyn neis.

–        Senele, – pakėlė akis mergaitė. – O gal išvažiuokime visi kartu į Afriką? Mačiau paveikslėlyje, kad ten visi žmonės juodaodžiai.

–        Taip, juodaodžiai. O tavo tik rankos juodos. Ir jiems atrodysi keista.

Mergaitė susimąstė.

–        Tai iš kur aš pas jus atsiradau, jei ne iš Afrikos? Gal tėveliai, pamatę mano juodas rankas, išsigando ir pametė? O jūs pagailėjote ir priglaudėte?

–        Ne, mažute, tu tikrai esi mūsų. Gimei iš to paties kraujo. Tik kitaip negu kiti vaikai.    

–        Tai aš stebuklinga?

–        Kiekvieno žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra stebuklas.

–        Net ir tų vaikų, kurie iš manęs šaipėsi, o paskui išsigando?

–        Net ir jų. Jie taip elgėsi, nes gerai tavęs nepažįsta. Pamatė baltas pirštinaites ir nusprendė, kad esi lepūnėlė. Juk nežino, kiek daug mums padedi, – paaiškino senelis.

–        O tas pirštinaites su meile siuvau, todėl tokios gražios išėjo, nėriniuotos. Visai kaip princesės, – pridūrė senelė. – Nepyk ant jų.

–        Bet dabar jie mano, kad aš ragana… – atsiduso mergaitė.

–        Pasitark su mokytoja, ji protinga, gal ką nors sugalvos.

Kitą rytą mergaitė užsimovė baltąsias pirštinaites ir nuėjo į mokyklą pusvalandžiu anksčiau. Pasikalbėjo su mokytoja.

Kai ėmė rinktis vaikai, mergaitė jau ramiai sėdėjo savo suole.

Visi neramiai žvalgėsi vieni į kitus, bet prie mokytojos nieko nedrįso daryti.

– Pradėsime pamoką, – tarė mokytoja. – Ką tik sužinojau, kad jūsų klasėje yra viena ragana.

Tapo taip tylu, kad galėjai išgirsti musę praskrendant.

–        Eikš prie lentos, – pakvietė mergaitę.

Ji atsistojo ir išėjo prieš klasę. Buvo labai baisu, bet mokytoja padrąsinamai nusišypsojo.

Mergaitė nusimovė pirštinaites ir ištiesė į vaikus rankas.

– Va, kokios juodos, – pasakė ir dar pasukiojo. – Kai buvau maža, man tai netgi patiko. Nereikėjo dažnai praustis.

Klasėje pasigirdo nedrąsus juokas. Jis nebuvo piktas. Juokėsi berniukas, kuris pats nuolat sulaukdavo priekaištų, kad yra tikras murzius.

O kai nusijuokia vienas, kitiems irgi pasidaro smagu.

– Norėčiau juodų ausų, – pasakė berniukas. – Tada jų visai nereikėtų prausti.

– O aš noriu juodo veido! – šūktelėjo viena mergaitė skaisčiais skruostais. – Rankšluostis toks šiurkštus!

– Mano kojos galėtų būti juodos! – pridėjo kita. – Galėčiau kiek noriu taškytis po balas!

Ir visi vienas per kitą ėmė šaukti, kaip norėtų turėti ką nors juoda.

Mokytoja pabeldė į stalą.

– Tai puiku, kad norėtumėt, – pasakė, nutildžiusi įsilinksminusius vaikus. – Bet neturite. O raganos turi. Ką gali padaryti ragana su tokiomis rankomis?

–        Tą patį, ką ir kiti, – atsakė mergaitė. – Ravėti daržus, prikapoti malkų ir sukrauti jas malkinėje. Kitus darbus nudirbti. O dabar dar ir rašyti išmokau.

–        Taigi nieko čia stebuklinga… – nutęsė didžiausias klasės padauža. – Tai kokia gi tu ragana?

–        Nežinau, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Pati paprasčiausia.

–        O kodėl vaikščiojai su pirštinaitėmis?

–        Todėl, kad jūsų bijojau, – atvirai prisipažino mergaitė. – Nežinojau, ką pasakysit, pamatę mano rankas. Juk jūsų daugiau.

–        Tai dabar nebebijok, – užtikrino vienas iš vaikų. – Mes ne kokie pabaisos, kad tave nuskriaustume. Gali neslėpti savo rankų, be pirštinaičių patogiau.

Tačiau retkarčiais mergaitė vaikščiodavo su baltomis pirštinaitėmis: juk senelė jas buvo pasiuvusi su meile. Dar daugiau – visiems klasės vaikams ji prisiuvo daug daug įvairiaspalvių pirštinaičių. Jie jas užsimaudavo, ir per pamokas, kai mokytoja ko nors paklausdavo, į viršų pakildavo spalvotų rankų miškas.    

Iki pat 15:45 val. šurmuliuosiančios „Gyvosios bibliotekos“  metodas skirtas paneigti išankstines nuostatas, kurios dažnai užkerta kelią šių asmenų sėkmingai  integracijai.  Knyga šioje bibliotekoje yra asmuo, priklausantis socialinei žmonių grupei, neretai susiduriančiai su stereotipais ir išankstinėmis neigiamomis nuostatomis. O skaitymas –  nuoširdus ir atviras dviejų žmonių pokalbis.

Gruodžio 9 dieną Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga Seime vyks atvirų durų diena. Todėl visi norintys patekti į „Gyvąją biblioteką“, galės labai lengvai tai padaryti. Tereikia su savimi turėti asmens dokumentą. Pakliuvę į „Gyvąją biblioteką“, bet susidūrę su eilėmis prie norimos skaityti knygos, lankytojai kviečiami nenusiminti:  šalia esančioje Tarybų salėje bus rodomi dokumentinių filmų, kurie gvildena jautrias žmogaus teisių problemas. Taigi, eilės pabendrauti su „Gyvąją knyga“ skaitytojai galės sulaukti ir žiūrėdami Nyderlandų karalystės ambasados bei Kino festivalio „Ad hoc: Nepatogus kinas“ pasiūlytus filmus, kurie neabejotinai prikaustys jūsų dėmesį.

Žmogaus teisių dienos minėjimą LR Seime Nacionalinis socialinės integracijos institutas organizuoja kartu su Seimo žmogaus teisių komitetu, Nyderlandų ambasada. „Esame labai dėkingi Nyderlandų ambasadai sudariusiai galimybę Seime beveik keturioms valandoms įsikurti „Gyvajai bibliotekai“. Be abejonės  šiandienos visuomenėje, kai žmogaus teisės yra ypač pažeidžiamos, toks gestas yra ypatingos reikšmės“, – sakė N. Jurčiukonytė.

„Gyvoji biblioteka“ yra Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdoma programa. Nors metodas Seime lankysis jau trečią kartą, rytojaus dienos renginys – pirmas, kai pačiame Seime „Gyvąją biblioteką“ gali aplankyti  ir plačioji visuomenė.

“Ypatingą dieną (2011.11.11) vyko ypatingas renginys. Į mūsų mokyklą  atkeliavo ilgai laukta Gyvoji Biblioteka.  Ruošimosi buvo nemažai, tačiau rezultatas buvo tikrai vertas pastangų.

Reklaminė kampanija prasidėjo trečiadienį. Parlamento narės skelbdamos džiugią žinią apsilankė visose gimnazistų klasėse.

Vėjuotą penktadieno popietę pamažėle į mokyklą pradėjo rinktis Gyvosios Knygos. Vienos sušalusios, kitos – susidomėjusios. Buvo aišku – šie žmonės puikiai nusiteikę ir pasiryžę su mumis pasidalinti savo gyvenimo patirtimi.

Įdėję nemažai pastangų, bei nuoširdžiai padėję vieni kitiems, vingiuodami laiptais tai aukštyn tai žemyn pasiekėme teatro salę ir su arbatos puodeliu bei sausainiu rankoje visi susėdome ant sėdmaišių.  Gyvosios Knygos, laukdamos renginio pradžios, pradėjo tarpusavyje bendrauti. Jų susirinko pakankamai daug – apie 20. Bibliotekininkai darbavosi ruošdami sąrašus bei anketas. 

Ir galų gale atėjo renginio pradžios laikas. Mokinių atėjo tiek daug, kad vos tilpome teatro salės prieigose. Šaunieji Bibliotekininkai puikiai dirbo ir paskirstė srautą. Išsirinkę norimas skaityti Knygas, gavo skaitytojo bilietą su laiku kada gali ateiti “paskaityti”. Visi su nekantrumu laukė savojo laiko, kol vienas iš Bibliotekininkų su šypsena veide palydės link išsirinktos Gyvosios Knygos.

Geri atsiliepimai ir susižavėjimo bei šypsenos kupini prieš tai skaičiusiųjų mokinių veidai dar labiau sustiprino norą kuo greičiau išbandyti šį neįprastą skaitymo procesą.  Rekomendacijų iš sudalyvavusiųjų iš karto nebuvo galima sulaukti, mat šie lėkdavo užsirašyti į dar vieną skaitymo seansą ir tik turėdami dar vieną lapelį su Knygos pavadinimu pradėdavo reikšti įspūdžius, bet susimąsčiusios bei susižavėjusios akys kalbėjo geriau nei žodžiai. Rekomendacijos vaizdingai plūsdavo viena per kitą, kad net ir didžiausi skeptikai užsimanydavo visu tuo įsitikinti.

Atsliepimų apie šį renginį yra tikrai daug. Dauguma mokinių džiaugiasi galėję pabendrauti su retai kada sutinkamais žmonėmis, pakeitę žiniasklaidos suformuotą nuomonę apie tam tikras socialines grupes, geriau pradėję vertinti tai, ką turi, arba tiesiog suradę bendraminčių.

 Ačiū už galimybę bendrauti ir pažinti mus supantį pasaulį. Visi nekantriai laukiame dar vieno Gyvosios Bibliotekos atvykimo į mūsų mokyklą ”

Pavargai nuo vaikams peršamų smurto ir agresijos perpildytų pasakų gausybės?

Tau nusibodo iš vienos pasakos į kitą keliaujančios klišės ir stereotipai?

Negali susitaikyti su beveik kiekvienoje vaikų pasakoje peršama tautine, lytine ar turtine diskriminacija?

Jau seniai supratai, kad pasakos turėtų prisidėti prie jaunimo tolerancijos principų ugdymo?

Manai, kad pasakų princams ir princesėms pats laikas įsilieti į ,,platesnę visuomenę”?

Iki 2012 metų sausio 16 dienos siųsk mums savo paties sukurtą, bet kokius tradicinės pasakos kanonus neigiančią o kartu ir ,,pasakines” klišes bei stereotipus griaunančią, socialinę integraciją skatinančią ir toleranciją ugdančią unikalią istoriją, kuri ne tik prisidėtų prie pagarbos žmogaus teisėms skatinimo, bet ir skiepytų kritinio mąstymo įgūdžius jaunajai kartai. Pasinaudok savo galimybe žengti didžiulį žingsnį tolerantiškesnės rytojaus visuomenės link!

Konkurso sąlygos:

• Pasaka turi būti parašytas lietuvių kalba.
• Ji gali būti spausdinta kompiuteriu;
• Pasakos apimtis iki 5 000 žodžių;
• Pasaka gali būti įvairių stilių ir formų;
• Pasakos turinys neturi propaguoti tradicinėse pasakose bei visuomenėje paplitusių stereotipų, mitų.

Visus konkurso nuostatus rasite čia.

 Rašinių autorių laukia organizatorių įsteigti prizai – „Pušku Pušku“ sėdmaišiai, o geriausi tekstai bus publikuojami interneto portaluose www.gyvojibiblioteka.lt, www.visiskirtingivisilygus.lt,  www.zmogui.lt,

Siųsk savo sukurtą pasaką jau dabar ir prisidėk prie darnios, modernios ir tolerantiškos rytdienos visuomenės kūrimo!

Savo šedevrus, klausimus, pasiūlymus siųskite adresu nepasaka@zmogui.lt 

Kodėl man patiko gyvoji biblioteka? 

Pats pirmasis „Piliečio žadintuvo“ susitikimas vyko Gižų pagrindinėje mokykloje (Vilkaviškio rajone). Visi susipažinome, koks tai yra projektas, pamatėme Forumo teatro vaidinimą, kuriame jau buvau buvusi, o „Gyvoji biblioteka“ man buvo naujovė. Susitikimo metu susipažinau su bendraamžiais, kurie buvo labai draugiški, lengvai radome bendrą kalbą.

Kai socialinė pedagogė pasakė, kad visi eisime į „Gyvąją biblioteką“, pirma mintis – O ne! Na… Viską gerai apsvarsčiusi nusprendžiau nueiti, kas bus tas…Labai mėgstu iššūkius, naujus draugus, tas mane ir paskatino nueiti. Galbūt kažkiek bijojau, nes buvo pirmas kartas, kai kalbėsiu su judėjimo negalią turinčiu žmogumi, bijojau jį įžeisti. Kyla klausimas, kodėl aš su juo kalbėsiu? Taip. Todėl, kad įdomu, smalsumas žudo. Norėjau įsitikinti, ar jis tikrai toks „namisėda“, „neišsilavinęs žmogus“ ir t.t. Tačiau šie stereotipai buvo sulaužyti. Tereikia tiek nedaug, kad pakeistum savo nuomonę. Su tuo žmogumi radau bendrą kalbą, dalinomės įspūdžiais. Laiko buvo tiek mažai, o bendrų pomėgių tiek daug, kad norėjosi kalbėti ir kalbėti. Atrodė, kad tuo metu buvau sutikusi savo seną gerą pažįstamą, su kuriuo norėčiau pabendrauti prie karštos arbatos puodelio, dalintis savo prisiminimais. Iš tikrųjų labai džiaugiausi, kad išdrįsau ir nuėjau su juo pasikalbėti, jaučiausi geriau, net nežinau kodėl…

Kai paklausiau savo klasės draugų, kaip jiems sekėsi „Gyvojoje bibliotekoje“, jų nuomonės mane nudžiugino. Visi – tarp jų ir aš, išėjo su plačiom šypsenom veiduose. Įsitikinau, kad iš tokių žmonių nedera šaipytis, jie dar daugiau pasiekia nei sveiki žmonės.

Apibendrinant norėčiau pasakyti – man patiko! Labai patiko. Norėčiau, kad dar kartą pas mus apsilankytų „Gyvoji biblioteka“. Manau, šį kartą bendraučiau su keliais asmenimis. Daugiau nebeliko abejonių ir stereotipų.

Vilkaviškio rajono Alvito pagrindinės mokyklos

9 klasės mokinė Kristina Uknevičiūtė

Kodėl man patiko Gyvoji biblioteka?

2011 metų spalio mėnesio pradžioje buvome Gižų pagrindinėje mokykloje (Vilkaviškio rajone), ten susipažinome su „Piliečio žadintuvo“ projektu. Vyko įvairūs užsiėmimai – „Forumo teatras“, „Gyvoji biblioteka“, „Socialinis miesto žemėlapis“. Taip pat žiūrėjome socialinį filmą „Įlanka“. Tačiau plačiau papasakosiu apie „Gyvąją biblioteką“.

Iš pat pradžių, kai mūsų socialinė pedagogė pasakė, kad visi eisime į Gyvąją biblioteką, atsirado nedaug norinčių. Dvejojau ir aš. Ką ten reikia sakyti? Kaip neužgauti žmogaus? Išvis, kurią knygą pasirinkti pokalbiui? Galva buvo pilna įvairiausių minčių, klausimų. Kelios mano klasės draugės nuėjo ir užsirašė. Apsisprendžiau ir aš. Geriau jau nueiti ir nusivilti, nei nenueiti ir vėliau dėl to gailėtis. Pasirinkau judėjimo negalią turintį žmogų. Susitikimas turėjo įvykti už 45 minučių. Laikas tirpo labai lėtai. Vėl atsirado tas kvailas jaudulys…

Susitikimas buvo nerealus! Laikas, atrodo, baigėsi per greitai, visiškai nesinorėjo baigti pokalbį. Mano pašnekovas Dovydas buvo tiesiog nuostabus žmogus, galbūt pats draugiškiausias mano sutiktas nepažįstamasis. Atrodė, kad jo žodžiai liejasi tarsi muzika, lyg jie visi būtų spalvoti… Man šitas dalykas buvo labai didelis pliusas, jis tarsi pralaužė visus ledus, pradingo susikaupusi įtampa, jaudulys. Su Dovydu greitai atradome bendrą kalbą, jis pasakojo savo svajones, kurios buvo tokios paprastos, bet dovanojančios laimę žmogui. Toliau kalbant supratau, kad ta negalia visiškai netrukdo, tiesiog reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, kad ir koks jis būtų duotas. Dovydas tai mokėjo. Ir tikriausiai labiau, nei kai kurie iš mūsų. Jis, būdamas paauglys, taip pat buvo pašėlęs, galbūt netgi išdrįso daugiau nei mes. Mane įkvėpė jo entuziazmas, jo norai, džiaugsmas. Pasijaučiau kažkuo vertesnė už tuos, kurie tik pašaipiai žiūri į tokius žmones ir „Gyvąją biblioteką“ vadina nesąmone.

Gyvojoje bibliotekoje aš išmokau tikrai labai daug. Supratau, kad neįgalus žmogus yra visiškai toks pats kaip aš ir tu. Net gal truputį geresnis. Sulaužiau visus savo nusistatymus. Ačiū „Gyvajai bibliotekai“, o ypač Dovydui už tokią patirtį. 

                      Vilkaviškio rajono Alvito pagrindinės mokyklos

9 klasės mokinė Irma Grigaitytė

Kodėl man patiko gyvoji biblioteka?

Pradėjus dalyvauti projekte „Piliečio žadintuvas“, bene didžiausią įspūdį padarė „Gyvoji biblioteka“. Tikriausiai daugelis net nežino kas tai yra. Jų tarpe buvau ir aš. „Gyvoji biblioteka“ man asocijavosi tik su knygomis, o tik atvykus sužinojau, kad reikės bendrauti su gyvais žmonėmis. Aš to nepabūgau, tačiau pirmos mintys buvo: „O jei neturėsme apie ką kalbėti?; Galbūt mūsų nuomonės nesutaps?“.

Vis dėlto nusprendusi, kad ta labai reta galimybė pabendrauti su tokiais skirtingais žmonėmis, nuėjau. Ėjau pasikalbėti su trimis žmonėmis: blondine, buvusiu kaliniu ir autiste. Vos pradėjus bendrauti su pirmu žmogumi, visos mano baimės pasitraukė į šalį, o pokalbis buvo tikrai malonus. Labai sujaudino buvusio kalinio pasakojimas, supratau, kad visiems reikia duoti šansą į naują gyvenimą. Bene daugiausiai drąsos prireikė, norint pasikalbėti su autiste, tačiau ir šis pokalbis manęs nenuvylė. Prieš pokalbį bijojau ją įžeisti, nė nežinojau apie ką ir kaip galėtume kalbėtis. Iki tol maniau, kad autistai sėdi užsidarę ir bijo aplinkinių, net galvojau, kad su jais yra neįmanoma susikalbėti. Po pokalbio su autiste mano nuomonė pasikeitė kardinaliai. Mane nustebino tai, kad jos socialinis gyvenimas net platesnis daugelio. Tada net ėmiau jausti jai didžiulę pagarbą, buvo nuostabu suvokti, kiek mes galime padaryti, tik to neišnaudojame. Niekada nemaniau, kad blondinės kvailos, ar nevisavertės, o pokalbis su ja mano nuomonę patvirtino dar tūkstantį kartų. Susipažinau su tikrai maloniu, protingu, savo nuomonę turinčiu žmogumi. Juk apie knygą negalima spręsti iš viršelio, kaip ir apie žmogų – iš išvaizdos.

Taigi, kodėl man patiko „Gyvoji biblioteka“? Man ji patiko, nes susipažinau su naujais žmonėmis, išnyko kai kurie stereotipai, net ėmiau labiau pasitikėti kitais žmonėmis. „Gyvoji biblioteka“ kaip ir įprasta biblioteka moko, tačiau skirtingų dalykų. Ji moko dvasinių dalykų. Tokių kaip bendravimas, nuoširdumas. Manau, kad  ją turėtų aplankyti kiekvienas kasdien, tereikia nuoširdžiai bendrauti su aplinkinias, nesvarbu ar tai šeima, kaimynas, ar kitas žmogus.

Goda Gotautaitė

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos

II bg klasės mokinė

T - party (Arbatos vakarėlį) 17-23 m. merginoms
2011 11 11 d. penktadienį, 17:30 –20:30  val. 
Gedimino 9 (III a.), Vilniuje 

Kas tai?

I ♥ Being a Girl  (didžiuojuos būdama mergina) yra projekto “Merginos priima sprendimus” dalis. Šis susitikimas skirtas merginų įgalinimui ir įvairovės atpažinimui.

Ar verta man ateiti?
Jei Tau nors kartą teko susimąstyti, kam lengviau gyventi – berniukams ar mergaitėms, ką reiškia būti mergina mūsų visuomenėje, kaip suvokti savo seksualumą  – ir dar daug kitų klausimų – ateik pavakaroti su mumis.

Kodėl arbatos vakarėlis?
Nes nuoširdžiausi ir intymiausi pašnekesiai gimsta neformalioje aplinkoje. 

Ką reikia atsinešti?
Savo mėgstamos arbatos. Sausainiais pasirūpinsime mes.

Ar galiu ateiti jei man mažiau ar daugiau metų?

Pirmenybę šiam vakarėliui teikiame 17-23 m. merginoms. Bet jei nori dalyvauti, būtinai mums pranešk ir mes informuosime Tave ar yra laisvų vietų šiame vakarėlyje, o galbūt pakviesime į kitą!

Ar bus dovanų?
O taip, turime šaunių apyrankių, lipdukų ir ženkliukų, o aktyviausias vakarėlio dalyves apdovanosime nuostabiais I ♥ Being a Girl marškinėliais!

Kaip užsiregistruoti?
Rašyk ivairovesnamai@gmail.com arba skambink 860117906.
Jei turi klausimų, kreipkis dąsiai taip pat!

Gyvoji biblioteka kviečia apsilankyti šiame Arbatos vakarėlyje, kuriame būsime ir mes:) Iki pasimatymo!