Tądien visa Lietuva minėjo  Romo Kalantos 40-ąsias mirties metines. 1972 m. gegužės 14 d. Romas Kalanta susidegino Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro protestuodamas prieš TSRS režimą. Sovietinės valdžios siekis nuslėpti tikrąsias vaikino susideginimo priežastis supykdė daugelį jaunų žmonių ir įkvėpė juos pilietiniam judėjimui už Lietuvos nepriklausomybę.  Šiandien plačiai žinomas jo paskutinis įrašas užrašų knygelėje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ primena mums kokia brangi yra laisvės kaina ir kaip dažnai mes apie tai pamirštame.

Minint šią dieną “Gyvosios bibliotekos” susipažinimas buvo pradėtas klausimu – “Ką man reiškia  laisvė?”. Vieniems tai  siejosi su galimybėmis tobulėti, siekti laimės, kitiems – su anarchija, tretiems priešingai – su tam tikromis ribomis kuriose ir esi laisvas. “Gyvosios bibliotekos” dalyviai įvardijo atsakomybę, kaip neatsiejamą laisvės komponentą. Jie sutiko, kad laisvė būti savimi yra laimės bei žmogiškojo orumo pagrindas. Tokia yra ir „Gyvosios bibliotekos“ misija.

Deja, visuomenėje esti daugybė neigiamų išankstinių nuostatų apie įvairias socialiai pažeidžiamas grupes, kurios užkerta daliai žmonių siekti laimės bei mėgautis savo žmogiškąja prigimtimi. Neigiami stereotipai riboja  žmonių laisvę  būti tuo ir tokiais kokie jie yra. Pavyzdžiui, ‘Vyrai’ ir ‘Moterys’ dažnai uždaromi lyčių stereotipuose, kurie suponuoja tolimesnius gyvenimo pasirinkimus – ar tai būtų studijos, darbas ar šeimyninis gyvenimas. Visuomenė sukuria tam tikrus ‘tikro vyro’ ar ‘tikros moters’ idealus, kurių privalu laikytis visiems ir visur.  Beje, jie dažnai turi  labai praktinę ar ekonominę paskirtį bei esti keičiami kintant ekonominėms ar demografinėms aplinkybėms. Deja, neatsižvelgiama į atskiro individo norus, poreikius, galimybes.

Dažnai žmonės yra uždaromi į užburtą ratą dėl savo praeities, tautybės ar etninės kilmės, negalios, seksualinės orientacijos, o kartais ir dėl įsitikinimų. “Gyvoji biblioteka”  kartu su Nyderlandų Karalystės ambasadoriumi, Korneliu Spaans, kvietė ir skaitytojus, MRU studentus bei dėstytojus, susimąstyti ar iš ties Kitokiems leidžiame mėgautis laisve? Ar ją  ribodami, nepaminame savosios?

“Gyvosios bibliotekos” lentynose tądien buvo galima rasti šias “Gyvasias knygas”: Gėjus, Lesbietė, Feministas/-ė, Ateistas/-ė,  Žmogus išėjęs iš kalėjimo, Žmogus vartojęs narotikus, Žmogus vartojęs alkoholį, Žydas/-ė, Lenkas/-ė, Rusas/-ė, Romas/-ė, Žmogus turintis judėjimo negalią, Žmogus turintis regėjimo negalią, Autistas/-ė.

J.E. ambasadorius Kornelis Willem Spaans kalbėjosi net su trimis Gyvosiomis knygomis. Jam buvo labai įdomu išgirsti iš pirmų lūpų apie socialiai pažeidžiamų grupių situaciją Lietuvoje. Ambasadorius džiaugiasi, kad šis „Gyvosios bibliotekos“ metodas išties veikia, ir kad būtent Nyderlandų Karalystės mokesčių mokėtojai prisideda prie šio metodo įgyvendinimo Lietuvoje.

Nyderlandų Karalystės ambasadą ir „Gyvąją biblioteką“ sieja ilgalaikė draugystė. Nyderlandų Karalystės ambasada remia šį metodą nuo  pat 2011 metų.  Dar 2011 metų pabaigoje J.E. ambasadorius Joep Wijnands lankėsi “Gyvojoje bibliotekoje” vykusioje Seime Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga.

Aptarimo metu, Gyvosios knygos kalbėjusios su ambasadoriumi Korneliu Willem Spaans reflektavo, kad jos jautėsi pamalonintos šiuo išskirtiniu dėmesiu bei maloniu pokalbiu. Dalyvių nuomone, MRU studentai nors ir negausiai tačiau, išties giliai kapstėsi tarp Gyvųjų knygų puslapių. Kartą pabandę „Gyvosios bibliotekos“ metodą, studentai iškart pasinerdavo į skaitymo procesą ir rinkdavosi vis naują pašnekovą. Vienos skaitytojos nuomone  šis metodas „plečia pažiūras, didina toleranciją bei leidžia pažvelgti į viską kitu kampu“.

Tad iki kitų nekasdieniškų susitikimų „Gyvojoje bibliotekoje“!
Sekite naujienas šiame puslapyje, bei  socialinio tinklo Facebook puslapyje: http://www.facebook.com/Gyvoji.Biblioteka. Čia  taip pat galite rasti nuotraukas su akimirkomis iš Mykolo Romerio Universitete vykusio renginio.

Straipsnį parengė:

„Gyvosios bibliotekos“ koordinatorė

Lina Vosyliūtė

Gyvoji biblioteka yra neformalaus ugdymo metodas, skatinantis tarpusavio supratimą, toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms. Gyvoji biblioteka sudaryta iš „gyvųjų“ knygų, bibliotekininkų ir skaitytojų. Gyvosios knygos – tai žmonės iš pažeidžiamų socialinių grupių, visuomenėje patiriantys diskriminaciją ar išankstines nuostatas (feministė, juodaodis, žydas, narkomanas, grįžęs iš įkalinimo įstaigos ir kt), kurie turi daug ką pasakyti besidomintiems atskirtį ar diskriminaciją patiriančių žmonių gyvenimu ar norintiems iš pirmų lūpų išgirsti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Balandžio 12-ąją Gyvoji biblioteka buvo atvykusi ir mūsų gimnaziją. Į aktų salę plūste plūdo besidomintis jaunimas, dauguma jų buvo sujaudinti ir nepaprastai sudominti šio renginio. Į skaitymo procesą (Gyvosios knygos ir Skaitytojo atviras pokalbis) pasinėrėme ir mes Respublikinio projekto „Piliečio žadintuvas“ dalyviai (I F klasė). Aktų salėje tvyrojo nepaprastai jauki ir draugiška atmosfera, buvo labai gera matyti visu besišypsančius veidus, juoko bei gerų emocijų pripildytas šypsenas.

Klausėme, šnekučiavomės, atvirai diskutavome, tad ir palikome susimąstę, nustebinti, pozityvesni, energingesni. Susibičiuliavome su knyga, apsikeitėme kontaktais ir žadėjome dar kartą susitikti. Įsitikinome dar kartą,  jog  skaitymas sugriauna nežinios ir baimės sieną ir stato tolerancija ir tarpusavio supratimu grindžiamą draugystę.

                                                                                                                                                                                                                                                  Dovilė Tarvydaitė,

Vilniaus S.Daukanto gimnazija, 1F klasė

Organizatoriai:

Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas, europinis tinklas prieš nacionalizmą, rasizmą, fašizmą, už pagalbą migrantams ir pabėgėliams United for Intercultural Action, Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Tarptautinės studijų savaitės metu fakulteto studentai turės galimybę susipažinti su įvairiais tarpkultūrinio ugdymo metodais. Studentų darbą organizuos Olandijos, Danijos ir Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytojų komanda.

Tarptautinės studijų savaitės tikslai:

Tarptautine studijų savaite „Pedagogai prieš diskriminaciją“ siekiama:

• Analizuojant šiuolaikines tarpkultūrinio ugdymo problemas, formas, metodus, turinį supažindinti su europine tarpkultūrinio ugdymo patirtimi.
• Nagrinėti diskriminacijos apraiškas švietimo sistemoje lyties, lytinės orientacijos, socialinės ar etninės kilmės ir kt. pagrindu, aptarti diskriminacijos prevencijos būtinumą ir priemones.
• Ugdyti tarpkultūrines studentų ir pedagogų kompetencijas.

Tarptautinės studijų savaitės „Pedagogai prieš diskriminaciją“ lektoria:

Tarptautinės studijų savaitės „Pedagogai prieš diskriminaciją“ lektoriai – patyrę tarpkultūrinio ugdymo specialistai: UNITED vyresnysis patarėjas Cor van de Griendt yra Europoje garsaus judėjimo „Mokykla be rasizmo“ įkūrėjas, apdovanotas Nyderlandų kovos su rasizmu prizu už geriausią antirasizmo strategiją; Ralph du Long – Europinės ir tarptautinės teisės specialistas, lektorius bei konsultantas žmogaus teisių, tarpkultūriškumo, antidiskriminacinės politikos ir teisės klausimais; Jørgen Skaastrup – daugiametę patirtį turintis tarpkultūrinių metodų dėstytojas, ne tik dėstantis, bet ir pats praktiškai šiuos metodus taikantis savo darbe daugiakultūrėje Furesø mokykloje Danijoje.  Paskaitas taip pat skaitys: Zuydo taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) dėstytojas Leo Montis; svečias iš Danijos,  Furesø mokyklos vadovas Sami Kücükakin; Mykolo Romerio universiteto dėstytoja, žmogaus teisių specialistė, konsultantė žmogaus teisių klausimais Laima Vaigė; Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdomos programos „Visi skirtingi – visi lygūs“ vadovė Gintarė Gedrimaitė; Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto ir Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centro dėstytoja Aušra Simoniukštytė.

Tarptautinės studijų savaitės programa

Visą savaitę trunkančiuose seminaruose ir paskaitose studentai mokysis įvairių pilietinio sąmoningumo, tarpkultūriškumo, tolerancijos ugdymo metodų, mokomųjų ekskursijų metu lankysis Genocido aukų muziejuje bei susipažins su valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicija.

Pedagogams skirtame 2012 m. balandžio 26 d. seminare „Žmogaus teisės ir švietimas: tarpkultūrinių kompetencijų ir tolerancijos ugdymas“ bus aptarti praktiniai žmogaus teisių įgyvendinimo švietimo sistemoje aspektai, būtinos tarpkultūrinės pedagogų kompetencijos, įvairūs tolerancijos ir pilietinio sąmoningumo ugdymo metodai.

Balandžio 26 d. 13:00 – 17:00 val. studentai ir pedagogai turės galimybę susipažinti su Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdoma, išankstinį nusistatymą ir stereotipus laužančia „Gyvosios Bibliotekos“ programa, galės patys „paskaityti knygas“ – t.y. pasikalbėti su socialiai pažeidžiamų grupių atstovais.

Tarptautinė studijų savaitė yra 2008 m. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vykusios tarptautinės konferencijos „Švietimo kaita ir daugiakultūriškumas: patirtis, problemos, perspektyvos“, skirtos tarpkultūrinio ugdymo teoriniams aspektams aptarti, tąsa.

Parengta pagal Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto informaciją

Savaitė iki Vilniaus Knygų mugės: vartydamas mugės programą, randu jau pažįstamą pavadinimą – Gyvoji biblioteka. Kadangi apsilankymas mugėje jau buvo numatytas, mąstyti ar noriu prisijungti prie  kompanijos ilgai nereikėjo. Susisiekiau su projekto koordinatore ir sėkmingai perėjau „Gyvųjų Knygų“ atranką, mat ne kiekvienas norintis gali atstovauti socialiai pažeidžiamas grupes.

Nuo 14 metų žinau, kad esu gėjus. Tiksliai nepasakysiu, kiek prireikė metų, kad susitaikyčiau su savimi, pasakyčiau savo draugams. Vėliau tai sužinojo ir mano šeima. Matyt Gyvoji biblioteka man buvo naujas žingsnis vidinės brandos link – gyvai, veidas į veidą, su visiškai nepažįstamais kalbėti apie savo lytinę orientaciją ir atsakinėti į  klausimus per asmeninę prizmę.

Spėlioju, kad Knygos pateikimas per konkretų žmogų gali būti  Gyvosios bibliotekos silpnoji vieta. Šis metodas siekia laužyti stereotipus. Nors galų gale mes, gėjai,  esame visi labai skirtingi, o stereotipai turi gilesnių priežasčių. Kiekvieną kartą kam nors prisipažįstant dėl savo lytinės orientacijos pasitvirtina sena tiesa, kad visos žmonių baimės ir mitai kyla iš nežinojimo.

Man dideli įspūdį paliko kiti Gyvosios Bibliotekos dalyviai. Vyravo labai draugiška ir lengva atmosfera. Tai buvo neįkainojama patirtis – atsidurti tarp žmonių iš skirtingų  stigmatizuojamų socialinių grupių. Dalyvaudamas šiame metode supranti, kad esi toks pats eilinis žmogus su savo baimėm ir stereotipais. Gal tik truputi drąsesnis ir pasiruošęs kitu kampu pažiūrėti į tave supantį pasaulį. Taigi, Gyvoji biblioteka tai ne tik galimybė kitiems praplėsti savo akiratį, bet ir  susimąstyti, kaip dažnai mes „nenorėdami nieko blogo“,  ne tik atimam kitų laives, bet ir savęs pažinimo būdus.

Tik nereikia nusivilti, kad per vieną diena mums nepavyko pakeisti pasaulio. Cituojant „Loesje“ aktyvistų grupę – „Toleranciją ir Like (Patinka) mygtuką skiria ilgas kelias“. O mes žinom, jog kelią įveiks tik  einantis.

Artiomas

Vilniaus knygų mugės metu bus įgyvendintas laiko patikrintas, tačiau labai dinamiškas metodas – “Gyvoji biblioteka”. Šis metodas yra įtrauktas į Europos Tarybos žmogaus teisių ugdymo programą ir jau buvo išbandytas daugelyje Europos šalių. Lietuvoje šis metodas aktyviai taikomas jau penktus metus, tačiau Vilniaus knygų mugėje dar neapsilankyta. Užsienyje „Gyvoji Biblioteka“ yra nereta knygų mugių viešnia. Pavyzdžiui, Švedijos Geteburgo (Gothenburg) Knygų mugėje „Gyvoji Biblioteka“ dalyvauja nuo 2007 m.

Šį savaitgalį Vilniaus knygų mugės organizatorių bei Nacionalinio socialinės integracijos instituto  dėka“Gyvoji biblioteka” pirmą kartą atvers duris ne 13-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Tikimasi, kad „Gyvoji biblioteka“ sukels  didelį mugės dalyvių susidomėjimą,  ir taip taps neatsiejama šio renginio dalimi.

“Gyvoji biblioteka” veikia taip pat kaip ir paprastos bibliotekos. Bibliotekos lankytojas ateina ir tam tikram laikui pasiskolina “Knygą”. Perskaitęs “Knygą” lankytojas ją gražina į biblioteką ir jeigu nori, gali pasiimti kitą. Tarp paprastos bibliotekos ir “Gyvosios bibliotekos” yra vienas skirtumas – “Knygos” “Gyvojoje bibliotekoje” yra žmonės, o skaitymas – pokalbis.

“Gyvoji biblioteka” suteikia galimybę susitikti ir pasikalbėti su žmonėmis apie kuriuos yra sukurta daug stereotipų, kurie dažnai patiria diskriminaciją ir atskirtį. “Gyvojoje bibliotekoje” gali apsilankyti visi, kurie nori susitikti su savo stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis, visi, kurie nori paskirti 20 minučių savo laiko šiam  ypatingam patyrimui.

Vilniaus knygų mugės “Gyvojoje bibliotekoje” bus galima pasikalbėti su šiomis“Knygomis”: “Feministė/-as”, “Anarchistė/-as”, “Lenkė/-as”, “Žmogus turintis judėjimo negalią”, „Žmogus turintis klausos negalią“, „Žmogus turintis regėjimo negalią“, “Žydė/-as”, “Romė/-as”, “Veganas”, „Vegetaras“, “Rusas”, „Biseksualė/-as“, “Gėjus”, “Lesbietė”, “Žmogus turėjęs psichikos sutrikimų”,  „Autistė/-as“, “Pagonė/-is”,  „Ateistė/-as“, „Katalikė/-as“, „Juodaodė/-is“, „Buvęs kalinys/Buvusi kalinė“, „Žmogus turėjęs priklausomybę nuo alkoholio“, „Žmogus turėjęs priklausomybę nuo narkotikų“, „Aktyvistė/-as“, „Savanoris/-ė“ ir kitų labai įdomių bei netikėtų knygų.

Susidomėjai? Ateik, juk geriau vieną kartą pačiam/-iai pakalbėti su šiais žmonėmis, negu šimtą kartų apie juos isšgirsti iš kitų!

Už galimybę surengti šią “Gyvąją Biblioteką” dėkojame Nyderlandų ambasadai bei Olandų Namų fondui.

Trečią valandą pasibaigus pamokoms Užupio aktų salė virto netradicine biblioteka – bibliotekininkai atėjusiems skaitytojams siūlė pasirinkti knygą iš katalogo. Knygų pavadinimai atspindėjo visuomenės mažumų grupes arba žmonių grupes, ties kuriomis susikuriama daugiausiai stereotipų, kaip kad, pavyzdžiui, „vegetaras“, „feministė“, “kitos tautybės atstovas”, „žmogus su judėjimo negalia“. Pasirinkęs knygą skaitytojas užsirašydavo ir bibliotekininkas jį palydėdavo pas vieną iš svečių, suteikdamas galimybę kalbėtis 20 minučių.

Tad užupiečiai po pirmų pokalbių suprato, kur atėję – knygos čia yra žmonės iš pažeidžiamų socialinių grupių, o skaitymas – nuoširdus pokalbis. Pati šiame projekte atlikau bibliotekininkės pareigas, tad turėjau galimybę, registruodama skaitytojus, stebėti procesą iš šalies. Man buvo gražu matyti, kaip žmonės nusiteikę skeptiškai prieš pokalbį, pasikalbėję išeina susijaudinę ir lyg kitokie. Iš pradžių moksleiviams buvo baugoka eiti prie “knygų”, nežinojo, ko klausti, nuo ko pradėti, bijojo įžeisti. Daugelis norėjo prie vienos knygos eiti dviese, kad būtų drąsiau. Tačiau po pirmų pokalbių suprato, kad knygos yra labai nuoširdūs žmonės, su jais lengva ir malonu bendrauti.

Kaip bibliotekinė turėjau nutraukti pokalbius, kai jie per ilgai užsitęsdavo, bet tai buvo labai sunku, nes žmonės kalbėjosi taip įsijautę! Gražu, kaip ką tik susitikę žmonės geba vieni kitiems išlieti širdį. Pagauta smalsumo pasiėmiau pertrauką ir pati prisėdau pabendrauti. Rinkausi tas knygas, kurios tuo metu buvo laisvos. Tiesa, bijojau prisėsti prie to, ties kuriuo mano stereotipai yra stipriausi, ir nieko negalėjau sau padaryti. Viską apmąsčiusi, padariau išvadą: „Gyvoji biblioteka“ yra geriausia tolerancijos mokykla. Jokie plakatai, jokios knygos neišmokys taip toleruoti ir gerbti žmogaus, kaip jo paties nors minimalus pažinimas.

Užupiečiai buvo patenkinti renginiu. Sakė, kad daug išmoko, daug suprato. Kai kurie sakė, kad jaučiasi kitokie, negu prieš tai. O svečiai, buvę knygomis, po renginio dalinosi įspūdžiais apie Užupio gimnazijos tolerancijos gausą. Anot jų, visi moksleiviai buvo malonūs ir supratingi, nė vienas nepuolė, nė vienas nebandė rodyti savęs kaip viršesnio. Tai sako daug apie Užupio gimnazijos moksleivių pažiūras ir brandą. O dėl gyvosios bibliotekos– pridursiu, trūko laiko. Ko gero, atviro ir nuoširdaus pokalbio negali būti per daug.

Moksleiviai jau teiraujasi, kada dar turėsime tokį renginį, o aš savo ruožtu tikiuosi iki kito susitikimo įkvėpti drąsos pasikalbėti su tais, su kuriais neišdrįsau. Žmonių unikalumas daro pasaulį įdomų. Suprantantis ir gebantis duoti sau laisvę ieškojimuose  žmogus yra laimingas. Ačiū „Gyvajai bibliotekai“ už galimybę leisti žengti žingsnį  supratimo laisvės link, suradus grožį unikalume.

Evelina Dunovska,  Užupio gimnazijos 2 C klasė

Posėdžiauti susirinkusi ekspertų komisija (pedagogė Irma Romaškaitė, Lygių galimybių plėtros projektų vadovė Margarita Jankauskaitė, romų kultūros antropologė Aušra Simoniukštytė ir zmogui.lt komanda)  analizavo atsiųstus darbus. Komisija atsakingai nagrinėjo kiekvieną (Ne)Pasaką ir nugalėtoja išrinko Neringą Dangvydę, kuriai dovanojame sėdmaišį.  Jos (Ne)Pasaką „Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis“ skaitykite žemiau.

Apie mergaitę su baltomis pirštinaitėmis

NERINGA DANGVYDĖ

Kitą kartą jaukiame namelyje su spalvotomis langinėmis gyveno senelis ir senelė. Tik vaikų jie neturėjo ir dėl to labai sielojosi.

Vieną lietingą vakarą į duris kažkas pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo elgeta. Seneliai gražiai jį priėmė, už stalo pasodino, blynais su uogiene pavaišino ir paguldė miegoti.

Rytą elgeta ir sako jiems:

–        Labai ačiū, kad mane sušalusį priglaudėte ir išalkusį pamaitinote. Dabar prašykite, ko norite, išpildysiu didžiausią jūsų norą.

–        Kiek nieko mums netrūksta, nebent tik vaiko juoko kieme – paguodos senatvėje, –atsakė senelė.

–        Gerai, tokį norą man nesunku išpildyti, – tarė elgeta ir iš sulopyto krepšio ištraukė nedidelį stiklinį indą ir aukso adatą. – Dabar abu ištieskite man rankas.

Kiekvienam įdūręs ta aukso adata į mažąjį pirštelį, elgeta įlašino į stiklinį indą po kraujo lašą.

–        Dabar pastatykite šį indą ant palangės ir laukit, kas bus.

Taip taręs, išėjo savais keliais.

Laukė seneliai dieną, laukė dvi. O trečią pamatė – saulės spindulių apšviestame inde tarsi bangose supasi mažas kūdikėlis.

Apsidžiaugė seneliai. Turės užvadėlį. Prisikepė blynų ir laukia, kol vaikelis paaugs. O jis jau ir rankyte mojuoja sveikindamasis.

Dar po dienos indas suskilo ir iš jo iššoko mažutė mergaitė. Ne dienomis ji augo, o valandomis. Ir daug daug juokėsi. Seneliams atrodė, kad po kiemą tilindžiuoja mažas sidabrinis varpelis.

Greitai mergaitė atrodė kaip bet kuris šešerių metų vaikas. Laikas būtų ir į mokyklą ją išleisti, kad apie pasaulį sužinotų ir naujų draugų susirastų.

Tačiau seneliams buvo neramu. Mergaitė buvo keistoka – gimė su juodomis rankomis. Ji pati dėl to netgi džiaugėsi, nes praustis, kaip ir dauguma vaikų, nelabai mėgo. O čia patogu – rankos ir taip juodos, kas čia pastebės, kad ką tik daržą sukasė? Tinginė nebuvo, o prausimasis – argi čia darbas? Be to, mergaitės rankos buvo nepaprastai stiprios. Vienu piršteliu būtų galėjusi vežimą malkų pakelti. Arba akmenį sutrupinti. Turbūt tai irgi buvo vienas iš elgetos padovanotų stebuklų: ūkio darbams seneliai jau buvo per silpni, tad tikrai auginosi užvadėlę.  

Taigi pasitarė pasitarė seneliai ir nusprendė, kad mergaitę į mokyklą vis dėlto leis. Juodos rankos – ne kliūtis skaityti ir rašyti. Kirvį išlaiko, tai ir parkerį išlaikys.

Tačiau senelė jai pasiuvo ilgas baltas pirštinaites ir užtraukė beveik iki pečių.

–        Nepatogu, – susiraukė mergaitė.

–        Užtat gražu, – atsakė senelė. – Ir rankų spalvos niekas nepastebės. Mūsų kaime nėra nė vieno juodarankio vaiko.

Ir į kuprinę įdėjo dar kelias poras atsarginių pirštinių – jei pirmosios sušlaptų ar susiteptų.

Mokytojai buvo paaiškinta, kad mergaitės rankų oda labai jautri, bijo tiek karščio, tiek šalčio.

– Vargšytė… Tokiai kaime sunku, – atsiduso mokytoja. Pasodino pirmame suole ir pažadėjo kuo atidžiausiai rūpintis.

O ir mergaitė stengėsi. Išmokusi raides, jas rašė dailyraščiu. Žemėlapyje galėjo bet kurią pasaulio šalį parodyti. Tik va, su kitais vaikais susidraugauti nesisekė.

Apsupo ją vaikai ir pradėjo erzinti.

–        Baltarankė panelytė!

–        Lepūnėlė!

–        Mokytojos numylėtinė!

–        Kaimo princesė!

Neiškentė mergaitė ir nusitraukė baltąsias pirštinaites. Visi pamatė, kokios juodos jos rankos.

–        Ragana! – šūktelėjo kažkuris.

–        Akmenimis į ją! – paragino didžiausias klasės padauža.

Tačiau akmenų taip niekas ir nepakėlė. Išsigando, kad „ta ragana“ užkerės, ir išsilakstė.

Mergaitė liko viena vidury mokyklos kiemo. Į pamokas jau nebegrįžo.

Parėjusi namo, užsidarė malkinėje ir ilgai apžiūrinėjo savo rankas. Nesuprato, kas čia bloga, kad jų spalva skiriasi.

Tik širdelę labai spaudė.

Apsidairė mergaitė ir jos žvilgsnis užkliuvo už kirvio.

„O jei taip imčiau ir nusikirsčiau tas nelemtas rankas?“ – pamanė.

Nepavyks – juk tik vieną nusikirstų, o kita liktų.

Ir numirti negali – senelių gaila. Kas jiems padės malkas kapoti? Kas daržą sukas?

Taip ir sėdėjo mergaitė malkinėje iki vėlaus vakaro. Čia ją apsiverkusią ir surado senelis.

Parsivedė namo, pieno įpylė. Išklausė pasakojimą.

–        Sakiau, kad pirštinaičių nenusimautum, – paglostė mergaitei galvą senelė. – Geriau tegu lepūnėle vadina, o ne ragana. Dabar bijos ir nė artyn neis.

–        Senele, – pakėlė akis mergaitė. – O gal išvažiuokime visi kartu į Afriką? Mačiau paveikslėlyje, kad ten visi žmonės juodaodžiai.

–        Taip, juodaodžiai. O tavo tik rankos juodos. Ir jiems atrodysi keista.

Mergaitė susimąstė.

–        Tai iš kur aš pas jus atsiradau, jei ne iš Afrikos? Gal tėveliai, pamatę mano juodas rankas, išsigando ir pametė? O jūs pagailėjote ir priglaudėte?

–        Ne, mažute, tu tikrai esi mūsų. Gimei iš to paties kraujo. Tik kitaip negu kiti vaikai.    

–        Tai aš stebuklinga?

–        Kiekvieno žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra stebuklas.

–        Net ir tų vaikų, kurie iš manęs šaipėsi, o paskui išsigando?

–        Net ir jų. Jie taip elgėsi, nes gerai tavęs nepažįsta. Pamatė baltas pirštinaites ir nusprendė, kad esi lepūnėlė. Juk nežino, kiek daug mums padedi, – paaiškino senelis.

–        O tas pirštinaites su meile siuvau, todėl tokios gražios išėjo, nėriniuotos. Visai kaip princesės, – pridūrė senelė. – Nepyk ant jų.

–        Bet dabar jie mano, kad aš ragana… – atsiduso mergaitė.

–        Pasitark su mokytoja, ji protinga, gal ką nors sugalvos.

Kitą rytą mergaitė užsimovė baltąsias pirštinaites ir nuėjo į mokyklą pusvalandžiu anksčiau. Pasikalbėjo su mokytoja.

Kai ėmė rinktis vaikai, mergaitė jau ramiai sėdėjo savo suole.

Visi neramiai žvalgėsi vieni į kitus, bet prie mokytojos nieko nedrįso daryti.

– Pradėsime pamoką, – tarė mokytoja. – Ką tik sužinojau, kad jūsų klasėje yra viena ragana.

Tapo taip tylu, kad galėjai išgirsti musę praskrendant.

–        Eikš prie lentos, – pakvietė mergaitę.

Ji atsistojo ir išėjo prieš klasę. Buvo labai baisu, bet mokytoja padrąsinamai nusišypsojo.

Mergaitė nusimovė pirštinaites ir ištiesė į vaikus rankas.

– Va, kokios juodos, – pasakė ir dar pasukiojo. – Kai buvau maža, man tai netgi patiko. Nereikėjo dažnai praustis.

Klasėje pasigirdo nedrąsus juokas. Jis nebuvo piktas. Juokėsi berniukas, kuris pats nuolat sulaukdavo priekaištų, kad yra tikras murzius.

O kai nusijuokia vienas, kitiems irgi pasidaro smagu.

– Norėčiau juodų ausų, – pasakė berniukas. – Tada jų visai nereikėtų prausti.

– O aš noriu juodo veido! – šūktelėjo viena mergaitė skaisčiais skruostais. – Rankšluostis toks šiurkštus!

– Mano kojos galėtų būti juodos! – pridėjo kita. – Galėčiau kiek noriu taškytis po balas!

Ir visi vienas per kitą ėmė šaukti, kaip norėtų turėti ką nors juoda.

Mokytoja pabeldė į stalą.

– Tai puiku, kad norėtumėt, – pasakė, nutildžiusi įsilinksminusius vaikus. – Bet neturite. O raganos turi. Ką gali padaryti ragana su tokiomis rankomis?

–        Tą patį, ką ir kiti, – atsakė mergaitė. – Ravėti daržus, prikapoti malkų ir sukrauti jas malkinėje. Kitus darbus nudirbti. O dabar dar ir rašyti išmokau.

–        Taigi nieko čia stebuklinga… – nutęsė didžiausias klasės padauža. – Tai kokia gi tu ragana?

–        Nežinau, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Pati paprasčiausia.

–        O kodėl vaikščiojai su pirštinaitėmis?

–        Todėl, kad jūsų bijojau, – atvirai prisipažino mergaitė. – Nežinojau, ką pasakysit, pamatę mano rankas. Juk jūsų daugiau.

–        Tai dabar nebebijok, – užtikrino vienas iš vaikų. – Mes ne kokie pabaisos, kad tave nuskriaustume. Gali neslėpti savo rankų, be pirštinaičių patogiau.

Tačiau retkarčiais mergaitė vaikščiodavo su baltomis pirštinaitėmis: juk senelė jas buvo pasiuvusi su meile. Dar daugiau – visiems klasės vaikams ji prisiuvo daug daug įvairiaspalvių pirštinaičių. Jie jas užsimaudavo, ir per pamokas, kai mokytoja ko nors paklausdavo, į viršų pakildavo spalvotų rankų miškas.    

Iki pat 15:45 val. šurmuliuosiančios „Gyvosios bibliotekos“  metodas skirtas paneigti išankstines nuostatas, kurios dažnai užkerta kelią šių asmenų sėkmingai  integracijai.  Knyga šioje bibliotekoje yra asmuo, priklausantis socialinei žmonių grupei, neretai susiduriančiai su stereotipais ir išankstinėmis neigiamomis nuostatomis. O skaitymas –  nuoširdus ir atviras dviejų žmonių pokalbis.

Gruodžio 9 dieną Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga Seime vyks atvirų durų diena. Todėl visi norintys patekti į „Gyvąją biblioteką“, galės labai lengvai tai padaryti. Tereikia su savimi turėti asmens dokumentą. Pakliuvę į „Gyvąją biblioteką“, bet susidūrę su eilėmis prie norimos skaityti knygos, lankytojai kviečiami nenusiminti:  šalia esančioje Tarybų salėje bus rodomi dokumentinių filmų, kurie gvildena jautrias žmogaus teisių problemas. Taigi, eilės pabendrauti su „Gyvąją knyga“ skaitytojai galės sulaukti ir žiūrėdami Nyderlandų karalystės ambasados bei Kino festivalio „Ad hoc: Nepatogus kinas“ pasiūlytus filmus, kurie neabejotinai prikaustys jūsų dėmesį.

Žmogaus teisių dienos minėjimą LR Seime Nacionalinis socialinės integracijos institutas organizuoja kartu su Seimo žmogaus teisių komitetu, Nyderlandų ambasada. „Esame labai dėkingi Nyderlandų ambasadai sudariusiai galimybę Seime beveik keturioms valandoms įsikurti „Gyvajai bibliotekai“. Be abejonės  šiandienos visuomenėje, kai žmogaus teisės yra ypač pažeidžiamos, toks gestas yra ypatingos reikšmės“, – sakė N. Jurčiukonytė.

„Gyvoji biblioteka“ yra Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdoma programa. Nors metodas Seime lankysis jau trečią kartą, rytojaus dienos renginys – pirmas, kai pačiame Seime „Gyvąją biblioteką“ gali aplankyti  ir plačioji visuomenė.